Valiuta - yra sutartinis mainų vienetas, išleistas šalies vyriausybės ar centrinio banko, skirtas prekės vertės dydžio nustatymui. Įvairių šalių valiuta skiriasi likvidumu, tai yra savybe išsaugoti savo nominalią vertę.
Yra daugybė valiutos klasifikacijos būdu. Klasifikacijos pagrindu gali būti bet koks požymis, pavyzdžiui:
Valstybės emitento atžvilgiu:
- nacionalinė valiuta – valstybės, valstybinio ar centrinio banko kontroliuojama valiuta, naudojama šios valstybės teritorijoje;
- užsienio valiuta – piniginiai ženklai (banknotai, vertybiniai popieriai, monetos), esantys apyvartoje ir yra teisėtos mokėjimo priemonės atitinkamoje užsienio valstybėje arba valstybių grupėje, o taip pat išimti ar išimami iš apyvartos, bet tinkantys pakeitimui, piniginiai ženklai;
- sąskaitų lėšos užsienio valstybės piniginiais vienetais ir tarptautiniais piniginiais bei atsiskaitymo vienetais;
- kolektyvinė valiuta –naudojama tarptautiniams atsiskaitymams tarpvalstybinėse ekonominėse organizacijose, pavyzdžiui, SDR, anksčiau egzistavęs ekiu, dabar – euras.
Pagal galimybę keisti į kitą valiutą:
- laisvai konvertuojama valiuta - valiuta, kuriai nenustatytas disponavimo apribojimas;
- iš dalies konvertuojama valiuta – valiuta, kurią leidžiamą keisti tik į tam tikras šalių valiutas;
- nekonvertuojama.
Valiutos kursų atžvilgiu:
- stipri / kieta (tai yra stabili savo nominalui ir kitų valiutų kursams);
- silpna / minkšta.
Pagal galiojimo laiką:
- pastovi (keitimo kursas, kuris pašalina valiutų kursų svyravimus, ir naudojama apskaičiuojant finansinės veiklos rodiklius);
- laikina – atskiros šalies valiuta, kurios galiojimo laikas apribotas laiko juosta arba piniginio vieneto pavadinimu, pagal kurį vykdomas atsiskaitymas pagal sutartis ir kontraktus per visą šių sutarčių galiojimo laiką.
Pagal naudojimo laipsnį:
- rezervinė valiuta – užsienio valiuta, kurią centriniai kaupia ir saugo rezervus tarptautiniams atsiskaitymams pagal išorinės prekybos operacijas ir užsienio investicijas;
- pirmaujančios pasaulio valiutos – septynios pagrindinės valiutos, visiškai laisvai konvertuojamos ir labiausiai naudojamos tarptautiniams atsiskaitymams: JAV doleris, Euras, Šveicarijos frankas, Svarai sterlingai, Japonijos jena, Kanados doleris, Australijos doleris.
Pagal faktinį egzistavimą:
- reali valiuta, atliekanti tiesioginę pinigų funkciją;
- sąlyginė, pavyzdžiui EKIU.
Valiutos funkcija:
- piniginis vienetas, išreiškiantis prekių ir paslaugų vertę;
- mainų priemonė, skirta mainų vykdymui, kurie atliekami pagal formulę Prekė – Pinigai - Prekė;
- santaupų ir kaupimo priemonė, gali pereiti iš piniginio vieneto į nekilnojamojo turto (nuosavybės) vienetą arba vertybinių popierių (akcijų, obligacijų ir t.t.).
Iš valiutos apibrėžimo, jos klasifikacijos ir funkcijų, matyti, kad įvairių šalių valiutos turi skirtingą vertę viena kitos atžvilgiu ir išreiškiamos valiutų kursu.
Valiutų kursas — vienos šalies piniginio vieneto kaina (kotiruotė) išreikšta kitos šalies valiutos kaina, tauriaisiais metalais arba vertybiniais popieriais.
Valiutų kursai nuolat kinta, veikiami šių faktorių:
- Valiutų kursų pirkimo galios paritetas reiškia, kad kažkokios sumos perkamoji galia vienoje rinkoje turi būti lygi tos pačios sumos perkamajai galiai kitos šalies rinkoje. Jei šią sumą pervesti pagal einamąjį kursą į užsienio valiutą, reiškia, kuo didesnė prekės vertė ir jo pagaminimo šalies viduje kaštai, palyginant su kitos šalies analogiška preke, tuo didesnė importo dalis sulyginus su eksportu. Ir reikia laukti, kad šalies viduje tai pačiai prekei pakils didesnės kainos, nei už jos ribų, kas pakels užsienio valiutos kainą, kadangi jos paklausą padidės;
- Kapitalo judėjimas – paklausos augimas užsienio vertybiniams popieriams, banko kreditams ir gryniesiems pinigams padidina užsienio valiutos vertę;
- Valstybių ekonominiai rodikliai, kurių valiuta kotiruojama rinkoje – naujienos, turinčios neigiamą arba teigiamą charakterį apie šalies ekonominę padėtį, daro spaudimą valiutai ir keičia jos kursą;
- Stambių finansinių fondų veikla – gali rimtai įtakoti ilgalaikes valiutų kursų judėjimo tendencijas per investuotas lėšas į valiutų rezervus;
- Eksportuotojų ir importuotojų veikla – jų įtaka rinkai yra trumpalaikė ir negali būti valiutų kursų judėjimo krypties globalinių pasikeitimų priežastimi, kadangi eksportuotojai ir importuotojai atlieka išorinės prekybos sandorius, kurių apimtys nereikšmingos palyginant su bendra valiutų operacijų apimtimi rinkoje;
- Politinių veikėjų pranešimai – būdas įtakoti valiutų kursus pranešimų, susitikimų, samitų, spaudos konferencijų ir t.t. metu (pavyzdžiui, spaudos konferencija po eilinio procentinių punktų aptarimo), o .kartais nustatyti ir ilgalaikius trendus, jei pranešimai turi ilgalaikius padarinius (pavyzdžiui, procentinių punktų, , valstybinio biudžeto formavimo principų pakeitimo galimybė). Kaip taisyklė, prieš tokius pranešimus atsiranda prognozė kas visgi bus pasakyta ir kokia bus situacija rinkoje po šito, kadangi pranešimų data ir vieta žinoma iš anksto. Bet kartais įvyksta ir netikėti įvykiai, kurie rinkoje sukelia stiprius ir nenumatytus judėjimus;
- Centrinių bankų veikla – valstybė gali įtakoti valiutų rinką per centrinius bankus, o centriniai bankai savo atžvilgiu, išeina į rinką per komercinius bankus. Gamybos vystymuisi ir vartojimo paklausos augimui naudojamas tiesioginis arba netiesioginis reguliavimas. Tiesioginis reguliavimas – tai diskontinė politika ir valiutinės investicijos išorinėse valiutų rinkose (susiję su staigiu didelės apimties valiutos išmetimu arba išėmimu iš tarptautinės rinkos), netiesioginis reguliavimas vykdomas per pinigų, esančių apyvartoje, kiekį, per infliacijos lygį ir pan. Centrinių bankų dalyvavimas valiutų rinkoje lydimas reikšmingais valiutų kursų judėjimais dėl didelės apimties investicijų pasekmių. Taip pat įvairių šalių Centriniai bankai gali vykdyti bendras operacijas valiutų rinkoje.
